Pagrindinis meniu

Kelias į Sibirą Spausdinti
Vartotojo vertinimas: / 13
BlogiausiasGeriausias 
Ketvirtadienis, 08 Liepa 2010 19:43

Birželio 12 diena

 

Rytas, tačiau jau dabar alinantis karštis. Dar tie drugeliai pilve, kurie atrodė tuoj išsiverš... Bet juk jaudulys, dar nesudėtingiausias išbandymas? Šypteliu ir ieškau akimis Didžiosios gatvės. „Plyta“ – ženklas mašinai nebeleidžia vykti toliau. Bet kaip namo numeris informuoja – 28-as. Vadinasi, reikės truputį paėjėti į priekį ir pasieksiu susitikimo vietą - Didžioji g-vė 8-5. 18,16, 14, 12... Girtas vyrukas užkalbina ir sako: „Nori vykti Sibiran?“, o kitoje gatvės pusėje sėdintys jaunų, bet jau iš pačio ryto girtų žmonių būrelis pradeda šūkauti. Aš einu toliau. Stop. Numeris – 6. Vadinasi, praėjau... Negi reikia apsigręžti ir eiti link tų girtaujančių žmonių? Ką gi. Einu. Nemėgstu kai prie manęs kabinėjasi. Tas pats, kuris pasiūlė man į Sibirą, dabar  juokdamasis ir svirduliuodamas tarė: „Aš sakiau, kad tu nori į Sibirą...“ ir praleidęs pro vartus pasitraukė iš kelio. Kieme jau daugybė žmonių buvo pasipuošę „Misija Sibiras‘10“ marškinėliais – nustembu ir susižaviu. „Nuostabu! Ir aš tokius gausiu!“ -  topteli galvoje. Pamatau pažįstamus žmones ir iškart pasileidžiu link jų. Gera būti Lietuvos šaulių sąjungos nariu – draugų ratas nepastebimai tampa milžiniškas. Todėl ir dabar džiaugiuosi matydama draugus – juk tai lyg koks mūras. Eglė klausia: „Ar ir tave audringai pasitiko tas būrelis prie įėjimo?“ ir skuba paaiškinti: „Matai, mes lyg kokie futbolo kamuoliai... Esam jų įvarčiai“, - visi esantys šalimais užsikvatojame. Mane nusiunčia užsiregistruoti. Pasitinka Arnas ir Ilona, įbruka į rankas marškinėlius ir sunkų maišą. Grįžtu pas savus ir klausiu: „Norit pasakyti, kad dar šitą maišą mes turime sutalpinti į kuprines???“, - kadangi visų nuotaika fantastiška vėl pradedame juoktis. Po kelių akimirkų visi dalyviai sustojame į ratą. Prisistatymas. Mintyse: „O varge. Ką gi pasakyti...?“ Nusprendžiu, kad vis tiek mūsų labai daug - daugiau nei 70 - tad kuris čia atsimins ką pasakysiu ir prisistatau: „Esu Kristina. Iš Lietuvos šaulių sąjungos“ ir traukiu akmenėlį. Praeina visas ratas, nuskamba maža instrukcija apie akmenis: „Jūs juos turite turėti kuo arčiau savęs, bet kada paprašius – akimirksniu ištraukti bei saugoti taip, kad nepamestumėte“. Aiškiau nebūna – dar keli gramai su savimi. Iš visų prisistačiusiųjų susidariau nuomonę, kad čia susirinko Lietuvos spindulėliai. Patriotiški, pilietiški, inteligentiški, turintys aiškias vertybes jauni žmones. Džiaugiuosi ir didžiavausi, papuolusi tarp jų. Tuomet išsidalinę savanoriškumo principu įvairius daiktus išeiname link autobuso. Vykstame. Nenutuokiu kur. Na, jei žinojimas, kad į Dzūkijos nacionalinį parką, ką nors ir sako, tai tikrai labai ne daug. Susirandu naują bičiulį Tautvydą. Sėdime kartu, tad ir šnekame. Galiausiai privažiuojame miestelį Perloją. Reikia apsisukti, autobusas nulėkė per toli.  Sėdintys kaimynai priekyje paaiškina, kad turime būti kažkur Zervynose. Ką gi – jie sako, jie žino. Nutariu, jog grįžus namo reikės plačiau pasidomėti apie pietų Lietuvą. Išlipame, visi draugiškai nusifotografuojame ir užsikėlę sunkiąsias kuprines pradedame žygį. Kilometras, po kilometro. Jei iš pradžių visi klegėjo ir juokėsi – tai dabar rimsta. Pirmosios kliūtis. Vienas po kito žygeiviai eina per upelį, nors jis ir nedidelis, sušlapti kojas pačioje pradžioje ne itin norėtųsi. Kalnai, skardžiai, minkštos samanos, kvapas... O, kad jūs žinotumėte koks kvapas! Neįmanoma nusakyti. Į jį įeina viskas: pušys, saulė, smėlis. Lipant į kalną, atrodo, jog tuoj, pasiekus viršūnę pamatysi jūra. Deja, nepamatai. Eini toliau, bet jausmas, kad šalimais jūra – neapleidžia nieko. Nusprendžiu, kad tempas tikrai didelis. Jau dabar prakaitas srūva upeliais. Po pirmų 5 km sustojimas. Visų marškinėliai gręžiami. Pora minučių atokvėpio ir keliaujam tolyn. Vis tolyn ir tolyn... Ir su kiekvienu žingsniu suprantu, koks šio žygio tikslas – ne nueiti kuo didesnį atstumą, o mus išbandyti, patikrinti mūsų ištvermę ir jėgas. Įsivaizduokite: matote aukštą kalną. Žmonių virtinė lipa į jį, kai pirmieji jau leidžiasi ir tu juos matai dar nelipdamas į kalną, t.y. tą kalną tu galėtum apeiti per šoną ir susidurtum su lipančiaisiais priekyje, tačiau... Juk žygio tikslas mus pakankinti, ar ne? Tad lipam visi. Nors kuo toliau, tuo labiau atsirado tokių, kurie bandė kirsti kampus, apeidinėti. Kaži ar palengvėjo jiems? Dar viena stotelė, turbūt po kokių 10km. Neplanuota, bet turime laukti, kažkas pasiklydo ir atsiskyrė (deja, laukėme vos 7 minutes). Prisiminiau, kad gertuvėje turiu vandens. Bet ne bet kokio – su mėtom. Atgaiva ir kūnui, ir sielai. Atradimu pasidalinau su visais norinčiais aplinkui. Gavau pagyrimų: „Mergaite, tu genijus. Įsipilti mėtų, net nebūčiau pagalvojęs“ ir kitokių širdžiai malonių frazių. Iš tikro, mėtų tinktūros lašelių įlašinau į vandenį tik tam, kad aliuminė kariška gertuvė skaniau kvepėtų, o gautas rezultatas – nustebina: atveria kvėpavimo takus, karštis pasidaro nebe toks alinantis, o ir jausmas lyg būtum prikirtusi kelias porcijas ledų. Užtenka poros gurkšnelių. Keliaujam. Karts nuo karto pasitaisau kuprinę, kilsteliu su rankom iš apačios. Svorio tikrai yra. O ir nuovargis jau jaučiasi. Įkopę į dar vieną iš nesibaigiančių kalnų stojame. Kažkas pasako, kad jau pusę šiandien nužygiavom. Gerai. Pavargti spėjo visi... Suvalgau pirmąjį obuolį. Kiti kerta gautus sumuštinius, kepsnius kiekvienu sustojimu. Aš ne. Tokiu karščiu valgyti nesinori, o be to – labai apsunkina ėjimą. Net po obuolio jaučiausi pasunkėjus keleriopai. Einam tolyn. Pradėjau jausti, kad pėdos ima kaisti. Ypatingai kulnai. Vyliausi, kad tik nenugrandytų. Kelias atrodė nesibaigiantis, saulė jau leidosi link horizonto, bet karštis toks didelis. Po mažyčio sustojimo prie kapinių, miško glūdumoje, sumaniau išsitraukti sausainių pakelį. Visą dieną gyva obuoliu ir vandeniu. Žinoma, pakanka ir tiek, bet energijos tai išeikvojom daug - reikia atstatyti. Pasigirsta sunkūs, bet linksmi žodžiai: „Chebra, aš pirmą kartą gyvenime išgėriau tiek vandens. 6 litrus, jaučiat?“, kas dar turi jėgų nusijuokia, bet jau žygio vadovas rodo, kad  turim eiti pirmyn. Kad žinotumėt, kokios vertingos tos kelios minutės poilsio... O kad dar jos būtų bent truputį ilgesnės - rojus. Sausainiai pradeda veikti. Nesunkus, bet energijos ir devintą kvėpavimą suteikiantis šaltinis. Einu. Šnekėti noro nebeliko. Susikaupi ir žengi. Turi šitiek laiko pabūti su savimi. Apgalvoji apie viską, seki savo kūno duodamus signalus, bandai mintis kreipti kur nors, kur pamiršti apie save. Po didelio nuovargio, net nebesidžiaugi nuostabia aplinka, nebegirdi paukščių čiulbėjimo. Tik savo uždususį kvėpavimą, degančias pėdas, šlapią kūną. Vis dar neapleidžia mintis apie vandenį... Nesvarbu, kur sustosim: upė, ežeras, tvenkinys, bala – kad tik vanduo. Bandau įsivaizduoti tą jausmą, kai įlipsiu ir mėgausiuos tuo pasaulio stebuklu - vandeniu. Dar vienas kalnas, lipant batuose pajuntu verianti skausmą: plyšo pūslės ant kulnų. Eiti skausminga ir tikrai sunku. Bet einu. O dar tos musės. Viešpatie, negali jos pailsėti? Juk jau vakaras. Lai eina miegoti.  Kadangi kvėpuoti per nosį beveik neįmanoma, tai bent 3 uodus ir muses netyčia praryju. Sustojimas. Įveikta 33km. Visi vyrai išeina pasitarti, kažko ieškoti. Kažkas nuspėja, kad greit rengsim stovyklavietę, nes Merkys jau čia pat. Ir neklydo. Kol ilsėjomės su aplinkiniais pasidalinau mažuoju atradimu – sausainiukais.  Jie taip suteikė energijos ir pakėlė nuotaiką. Norbertas juos pavadino: „Turbo“. Štai, dar keli šimtai metrų ėjimo ir rengiama stovyklavietė prie upės. Merginos stato palapines, vaikinai išėjo pasirūpinti malkomis. Numečiau kuprinę. Ilgai laukta akimirka. Nusiimu kerzus... Raištelis vienas, kitas. Skausmingai ištraukiu koją. Nuimu ant viršaus užmautą vilnonę kojinę. Pasimato šlapias kulnas. Nuimu dar vieną, bet jau ploną kojinę, pasimato mano kulnas. Hm... Odos nebeliko, atsivėrė žaizda, matosi mėsa. Su kitu kulnu – lygiai tas pats. Pastatau kojas ant rasotos žolės. Jausmas lyg pataluose. Pradedu statyti palapinę, padedu kitiems. Modesta ir Eglė kviečia maudytis. Pasakiau ateisiu, bet ne iš karto. Turėjau padėti pastatyti Mindaugui palapinę – o palapinė tikras galvosūkis. Patarimas: prieš išvykdami (nesvarbu kur), namie būtinai pabandykite surinkti palapinę -  kartais gali nustebinti jos sudėtingas surinkimas. Galiausiai lendu į savo 1,8 kg palapinę, persirengiu ir pasileidžiu šokinėdama prie vandens. Taip ilgai laukta akimirka. Įmerkiu kojas į vandenį ir vos sulaikau klyksmą savy. Ne, vanduo tai ne šaltas. Man nebūna per šaltas vanduo. Bet kulnai... Toks skausmas. Buvo bepagaunanti mintis šokti lauk, bet pasakiau sau: „Iškęsiu“. Nuėjusi gilyn, apsipratau su skausmu. Lindėjau vėsiame vandenį ir nejudėjau. Neskaitant žaizdų – jausmas dieviškas. Pabuvus vandenį mažiausiai 25 minutes išlendu. Švarūs ir minkšti rūbai. Nusprendžiu, kad iki ryt ryto būsiu basomis kojomis. Prasideda bendravimas. Pajuntu, kad esu žvėriškai išalkusi. Visi aplinkinių palapinių kaimynai čiumpam duoną, agurkus, kumpį ir pasigardžiuodami kramsnojame. Saulė nusileidusi, bet tamsu nėra. Tik prožektoriaus švieselė prie medicininio punkto švysčioja nuo vieno ant kito. Ligonių susidariusi eilė. Seselėms bus darbo. Po kelių dešimčių minučių, visi pradedi rinktis prie laužo. Pokalbiai, klausimai, istorijos. Aplinka jauki. Ilonos gimtadienis. Jaučiuosi būdama tarp senų, gerai pažįstamų draugų. Tik, deja, neprisimenanti visų vardų. 01:00 val. nakties. einam miegoti. Kelsimės ryt 8 val., pajudėsim – 9 val. Užmigti man neišeina. Kojos tvinkčioja. Nebepavyksta nukreipti minčių nuo skaudamų vietų. Valanda po valandos. Mano „kambariokas“ Norbertas vis prabunda ir sako: „Ne žiovauti laikas, o miegoti“. Aš šypteliu ir atsakau: „Žinau“. Lyja lietus. Galiausiai 04:19 min. nebegaliu. Einu iš palapinės. Vaikštau po šlapią žolę, po stovyklos teritoriją. Sušąlu. To ir norėjau. Tada grįžtu į palapinę. Neramiai, prabusdama, išmiegu iki 7 val.

 

Birželio 13 diena

 

Rytas prasideda medicinos seselės veikla. Tvarstau, tepu skausmingas Norberto pėdas. Jam tikrai prastai. Žiūrint ir padedant kitam – pamiršti save. Padėti – žavu. Kojų operacijoms užtrukom mažiausiai pusvalandį. Suskubom tvarkytis, dėtis daiktus. Nusprendžiau sau kojas susitvarkyti prieš išeinant ir dar pasimėgauti žalia žole. Padiskutavusi su savimi, kerzus įdedu į kuprinę – tęsiu žygį su sportbatukais. Iki 9 val. dar 20 minučių. Draugų ratelyje darom „traukinukinį“ masažą. Visi tiesiogine ta žodžio prasme lydosi. Geras jausmas, oi geras. Galiausiai vos įkišdama kojas į batus, pradedu antrosios dienos žygį. Šiandien pasitraukė tikrai daug jaunuolių. Aš negaliu. Aš užsispyrusi. Kaip ten sakoma... „Per kančias į žvaigždes“. Vis einam, einam. Jaučiu, jog einantys už manęs mano, koks čia šlubius su milžiniška kuprine juda. Bet juda. Aš judu. Pasigirsta draugiški klausimai: „Kaip mūsų šaulė iš Šiaulių?“ šypteliu atsakius, kad gerai. Štai ir Merkinė. Kažkas šūkteli: „Civilizacija!“. 10:03 minutės. Arnas visiems duoda 12 minučių užeiti į parduotuvę. Sėdžiu ant asfalto, aš neisiu. Tik pamatau merginą valgančią obuolį. Vaje. Aš ir Mindaugas užsinorime. Einam į parduotuvėlę. O ten – eilės kilometrinės. Nusprendžiame, geriau pailsėti, nei stovėti tokioje eilėje. Tačiau draugai yra draugai. Geroji Eglė davė tą mažą stebuklėlį – obuolį. Pasilikau kitam sustojimui. Bus ko laukti. Einam Merkinės miesteliu. Kokius 4 kilometrus laikiausi ketvirtoje pozicijoje nuo priekio. Toliau vis atsilikau, vis su kitais žmonėmis ėjau. Kojoms prastai. Praėjus Merkinę, kelio ženklas „LIŠKIAVA“ nurodė 20km. O kažkas mums sakė, kad esam šaunuoliai ir žygiuosim tik 17 kilometrų. Deja. Miškai ir augmenija tikrai pasikeitė. Smėlį keitė juoda žemė, spygliuočius – lapuočiai ir daugybę krūmų. Vis ėjom. Nors kepinančios saulės nebuvo prakaitas sruveno. Kuo toliau, tuo labiau šlubavau. Bet nepasidaviau ėjau. Ech, ir vėl kalnai. Tarpekliai. Bet šį kartą jau brautis į gūdumas reikia kaip reikiant. Sukaupiam jėgas ir einam. Prieinam miestelį Panara. Klausinėju vietinių kiek liko. Atsako - 7 kilometrai. Tai žvėriškai daug žaizdotoms kojoms ir juokingai mažai einant sveikomis. Mantas primygtinai reikalauja, kad duočiau savo kuprinę. Kad bent truputį aš pailsėčiau. Bandau įrodyti, kad man viskas nuostabu, ir kuprinė yra nesunki, kad čia tik kojoms... bet jis taip entuziastingai ir reikliai ima kuprinę, kad aš galiausiai pasiduodu. Nurodau: „Va, iki šitų elektros laidų ir vėl aš imu. Ne daugiau“. Jis nusijuokia ir atsako: „Žiūrėsim“. Einant pamatėm žydinti jazminų krūmą. Gavau vieną šakelę dovanų. Ar gi nemiela? Iš priekinių gretų, jau ėjau pačiam gale. Uodega nebuvom, tempą laikėm, bet judėjom gale. Savo kuprinę pasiėmiau. Ėjau toliau... Kalnas. Dar vienas. Žvyrkelis. Mantas čiumpa kuprinę. Dar truputį. Man baisiai nesmagu. Mėgstu padėti, bet imti pagalbą – ne. Liškiava, Liškiava. Noras pasiekti ir prieiti ją – lyg patekti į kokią Veneciją. Prieiname sodybą. Klausiu esančio vyro, kiek kilometrų iki „lietuviškosios Venecijos“, o jis, mano milžiniškam džiaugsmui, sako: „Na, kažkur du kilometrai“. Nuotaika pakyla. O už kelių šimtų metrų sulaukiame poros minučių sustojimo. Arnas sako: „Čia sustojimą padarėme nebe reikalo. Žinoma, labai graži vieta (į viena ir kitą pusę kelio laukai), bet ir... mes įveikėm jau 50 kilometrų!“ Visi džiaugsmingai pradedame ploti. Modesta duoda man savo basutes. Jos idealiai tinka man. Kulnai atviri, kojos kvėpuoja. Nuostabu. Pradedu šokinėti. Skausmo nebėra, čiumpu kuprinę ir einu. Šypsausi, trokštu su visais bendrauti. Gavus kitą avalynę, nusprendžiu, kad eiti dabar galėčiau dar 20 kilometrų. Bet ir štai, posūkis, kelias, ženklas... „LIŠKIAVA“. Taip ilgai lauktas ir skausmingai prieitas miestelis. Kalnuotas, apsuptas žaluma, aukščiausioje vietoje stovi didinga bažnyčia su vienuolynu. Nuostabu. Mano nuotaika tokia fantastiška. Padedu kuprinę prie visų, apsirengiu naująją „Misija Sibiras‘10“ maikutę, susišukuoju plaukus. Džiūgauju, bendrauju su visais. Padariau išvadą: 99% žygio sudaro geros avalynės pasirinkimas. Įsiamžiname po žygio. Vaikinams mes, merginos, paruošėm staigmenėle: masažai ir bučinukai į skruostus. Vaikinai pradėjo šaukti: „Pakartot!“, bet mes nusijuokėme ir prasidėjo užbaigiamoji bandomojo žygio dalis. Širdelė sudreba. Taip gaila atsisveikinti.

15 val. Dviaukštis autobusas. Kelias į Vilnių. Bet man – į Druskininkus. Rodos, dar Grūto parkas laukia šiandien.

 

Akmenėliai – tai mes. Mėtyti, vėtyti, skaldyti, bet stiprūs ir nepalaužiami.