Pagrindinis meniu

Šiaulių 2 kuopos rudens pratybos Spausdinti
Parašė Šiaulių 2 kuopos jaunoji šaulė Goda Alsytė ir Tomas Šarauskas   
Penktadienis, 11 Lapkritis 2011 12:40

Spalio dvidešimt antrą-trečią dienomis vyko, kai kuriems pirmos, kai kuriems ne, pratybos. Iš tikrųjų, jau seniai jų laukiau, įdomu buvo , kas tai per dalykas. Pirmąją dieną susirinkę pasiruošiamuosius darbus: pasitikrinome dokumentus, turimus daiktus, ar nieko netrūksta, tiems kam ko nors trūko, turėjo prie nešamų daiktu ir prisidėti šiek tiek svorio. Išklausę pratybų instruktažą pajudėjome į keliones tikslo link. Ėjome link šaudyklos Bridų kaime. Jau beeinant, atsitiko įdomybių...

Išmokome ir naudingų dalykų-pasikartojome topografijos žinias. Vakarėjant ir temstant neapsėjome be ,,linksmybių’’: Teko nešti sužeistą draugą, kuriam tai labai patiko, vesti būrį pasitelkiant topografiją, kiekvienas turėjo užtikrinti, kad išmoko vesti pagal žemėlapį. Daugumai sekėsi neblogai! Dar viena užduotis patikrinti teorijai: turėjome panaudoti atsitraukimo ir puolimo būdus praktiškai, esant ,,tikram’’ priešui. Būdami pirmą kartą pratybose ir rėkiant bėgti, imituoti šaudymą, pasijunti neįprastoje rolėje. Visą tai pratybas darė įdomesnes, galbūt net naudingesnes, kai kuriais atvejais. Pabaigę praktikuoti teoriją, išskubėjome į valgymo ,,punktą’’. Susikrovėme maistą ant stalelio ir pradėjome puotą. Visi draugiškai dalinosi mėsos konservais, žuvimi, pilna kaulų, čeburekais, šokoladu. Ypač maisto klausimais padėjo merginos, be paliovos tepusios sumuštinius. Pasistiprinę išjudėjome į galutinį tašką – nakvynės link. Su daina ir be jos ėjome iki tikslo. Tamsoje vos nepraradome vieno iš savo draugų, kuris „prasmego“ į duobę kelio viduryje. Atvykus į nakvynės vietą pasiskirstėme budėjimų grafiką ir palinkėjome vieni kitiems saldaus miego. Budėjimas neprailgo. Pasidalinome įspūdžiais ir laikas prabėgo. Anksti ryte mus pažadino ir pasakė, kad dingo draugas, todėl mums teko šukuoti teritoriją ir jo ieškoti. Nežinau, kas jį rado bet, kai išgirdome šaukiant „į rikiuotę“, supratom, kad dingusysis buvo rastas. Toliau diena ėjo tik geryn: ryte mankštelė-penki, o gal ir daugiau, ratukų stadione ir pratimai viduje. Po pusryčių, taip pat gausių ir vaišingų, ėjome praktikuotis puolimo būdo „grandimis“. Jei ,,numiršti’’– gulėk. O gulėti ir tapti našta niekas nenorėjo, bet kitiems nelabai sekėsi išlikti, todėl kažkas turėjo tapti foteliais ir nešikais, deja, daugumai teko pabūti našta, bet kitais kartais teks labiau pasistengti. Užuojauta vaikinams, kurie nei sykio nemirė ir parodė savo vyrišką drąsą nešdami sužalotuosius iš mūšio lauko. Be to, kad rytas buvo aktyvus , dar turėjom jėgų žaisti su ginklais. Kadangi tai ir buvo bemaž pagrindinis pratybų tikslas akys sublizgėjo, kodėl gi nepabandžius? Išsiskirstėm komandomis, prisipylėm šovinukų, pabandėm porą kart iššaut-viskas buvo idealu. Tada kai kurie išėjo ,,kariaut’’, kai kurie laukė savo eilės. Nauja patirtis gan neblogai mums pritiko – ir laimėjom, ir pralaimėjom, bet, svarbiausia, pasimokėm.

Viskas, kas gera, greitai baigiasi, atrodo žaidėm labai ilgai, bet laikas praėjo labai greitai ir išsiruošėm namučio. Priėję plentą, susėdom trumpam pasitarimui. Aptarę pratybas, kas buvo gerai ir kas nelabai visi išsiskirstėme. Ačiū, už nuostabiai praleistą laiką, kuris buvo ne tik įdomus, bet ir naudingas.